Depresija yra dažna, bet rimta psichikos sveikatos problema, paveikianti milijonus žmonių visame pasaulyje. Tai nėra paprasta liūdesio ar trumpalaikio nuovargio būsena, o ilgalaikė liga, kuri reikalauja rimto dėmesio ir gydymo.

Simptomai

Depresijos simptomai gali būti įvairūs ir dažnai skirtingi skirtingiems žmonėms. Dažniausi simptomai yra:

• Nuolatinis liūdesio ar tuštumos jausmas.
• Intereso ar malonumo praradimas veikloms, kurios anksčiau teikė džiaugsmą.
• Svorio pokyčiai arba apetito praradimas.
• Miego sutrikimai – nemiga arba per ilgas miegojimas.
• Nuovargis ir energijos trūkumas.
• Savigarbos ar kaltės jausmas.
• Sunkumai susikoncentruoti, apsispręsti ar priimti sprendimus.
• Mintys apie mirtį ar savižudybę.

Pasekmės

Negydoma depresija gali sukelti rimtų pasekmių tiek individui, tiek jo artimiesiems. Pasekmės gali apimti:

• Sumažėjusi darbo ir mokymosi kokybė.
• Sutrikę santykiai su šeima ir draugais.
• Fizinės sveikatos problemos, tokios kaip širdies ligos ar imuninės sistemos sutrikimai.
• Padidėjusi rizika priklausomybėms nuo alkoholio ar narkotikų.
• Savižudybės rizika.

Gydymas

Laimei, depresija yra gydoma liga. Gydymo metodai gali būti skirtingi, priklausomai nuo simptomų sunkumo ir asmeninių poreikių. Dažniausiai taikomi gydymo metodai yra:

• Psichoterapija: Pokalbiai su specialistu (psichologu ar psichoterapeutu) padeda suprasti ir spręsti problemas, kurios prisideda prie depresijos.
• Vaistai: Antidepresantai gali padėti subalansuoti smegenų cheminius procesus. Gydymas vaistais dažnai derinamas su psichoterapija.
• Gyvenimo būdo pokyčiai: Fizinis aktyvumas, sveika mityba ir reguliaraus miego palaikymas gali ženkliai pagerinti būklę.
• Palaikymo grupės: Dalijimasis patirtimis su kitais žmonėmis, patiriančiais panašias problemas, gali suteikti emocinį palaikymą ir padėti įveikti izoliacijos jausmą.

Depresija yra rimta liga, tačiau su tinkamu gydymu ir parama galima pasiekti reikšmingų pagerėjimų. Svarbiausia yra laiku kreiptis pagalbos ir nepamiršti, kad ne jūs vieni patiriate šiuos sunkumus – pagalba yra prieinama.

Toliau pateikiame testą, kuris nustatys ar jūs turite depresijos požymių. Atsakykite tiesiog „Taip” arba „Ne” ir pabaigoje pamatysite rezultatą. Sėkmės! Daugiau skaičiuoklių ir testų galite rasti skyriuje TESTAI.

Šaltiniai:

D'ath, P., Katona, P., Mullan, E., Evans, S., & Katona,C. (1994). Screening, detection and management of depression in elderly primary care attenders. I: The acceptability and performance of the 15 item Geriatric Depression Scale (GDS15) and the development of short versions. Family Practice, 11(3), 260–266.

Kas yra RoActemra ir kam jis vartojamas?

RoActemra – tai vaistas, kuriuo gydomi:

• sunkiu reumatoidiniu artritu sergantys metotreksatu negydyti suaugusieji, kurių liga sunkėja;
• vidutinio sunkumo arba sunkiu aktyviu reumatoidiniu artritu sergantys suaugusieji, kuriems anksčiau taikytas gydymas ligos eigą modifikuojančiais vaistais nuo reumato (LEMVR), pvz., metotreksatu arba naviko nekrozės faktoriaus (NNF) blokatoriais, nebuvo veiksmingas arba kurie tokio gydymo netoleravo;
• aktyviu sisteminiu jaunatviniu idiopatiniu artritu sergantys 1 metų ir vyresni vaikai, kurių gydymas kitais vaistais (vadinamais nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir kortikosteroidais) buvo nepakankamai veiksmingas;
• jaunatviniu idiopatiniu poliartritu sergantys 2 metų ir vyresni vaikai, kuriems gydymas metotreksatu buvo nepakankamai veiksmingas.

Gydant šias ligas, RoActemra vartojamas kartu su metotreksatu, bet pacientai, kuriems metotreksatas netinka, jį taip pat gali vartoti vieną.

RoActemra taip pat skiriamas:

• suaugusiesiems, kuriems diagnozuotas gigantinių ląstelių arteritas – liga, kuria sergant tinsta arterijos (paprastai galvos);
• suaugusiesiems ir 2 metų ir vyresniems vaikams sunkaus arba gyvybei pavojingo citokinų atpalaidavimo sindromui (CAS – būklė, galinti sukelti pykinimą, vėmimą, skausmą ir kraujospūdžio sumažėjimą) gydyti. CAS yra šalutinis tam tikrų vėžio gydymų poveikis ir RoActemra vartojamas nuo CAS, kurį sukelia chimerinių antigeno receptorių (CAR) T-ląstelių vaistai.

RoActemra taip pat gali būti skiriamas COVID-19 liga sergantiems geriamaisiais arba švirkščiamaisiais kortikosteroidais gydomiems suaugusiesiems, kuriems reikia papildomo deguonies arba mechaninės plaučių ventiliacijos (kvėpavimą padeda palaikyti mašina). RoActemra sudėtyje yra veikliosios medžiagos tocilizumabo.

Kaip vartoti RoActemra?

RoActemra galima įsigyti tik pateikus receptą. Gydymą šiuo vaistu turi pradėti gydytojas, turintis ligos,
nuo kurios jis skiriamas, diagnostikos ir gydymo patirties. RoActemra tiekiamas po oda švirkščiamo tirpalo ir koncentrato, iš kurio ruošiamas infuzinis (į veną leidžiamas) tirpalas, forma. RoActemra vartojimo būdas, dozė ir vartojimo dažnumas priklauso nuo ligos, kuri gydoma šiuo vaistu. Nuo COVID-19 ir CAS vartojamas tik infuzinis vaistas. Daugiau informacijos apie RoActemra vartojimą ieškokite pakuotės lapelyje arba kreipkitės į gydytoją arba vaistininką.

Kaip veikia RoActemra?

Veiklioji RoActemra medžiaga tocilizumabas yra monokloninis antikūnas – baltymas, kuris sumodeliuotais taip, kad atpažintų organizme esantį specifinį taikinį (antigeną) ir prisijungtų prie jo. Tocilizumabas jungiasi prie informaciją pernešančios molekulės (citokino), vadinamos interleukinu-6, receptoriaus. Šios molekulės dalyvauja uždegiminiuose procesuose ir jų daug randama reumatoidiniu artritu, sisteminiu jaunatviniu idiopatiniu artritu, jaunatviniu idiopatiniu poliartritu, gigantinių ląstelių arteritu, CAS ir COVID-19 sergančių pacientų organizme. Neleisdamas interleukinui-6 prisijungti prie savo receptorių, tocilizumabas slopina uždegimą ir kitus šių ligų simptomus.

Kokia RoActemra nauda nustatyta tyrimų metu?

Reumatoidinis artritas

Nuo metotreksatu negydyto sunkaus reumatoidinio artrito skiriamas į veną leidžiamas RoActemra buvo tiriamas viename pagrindiniame tyrime, kuriame dalyvavo 1 162 pacientai. Vienas arba kartu su metotreksatu vartojamas RoActemra buvo lyginamas su placebu (preparatu be veikliosios medžiagos), kuris buvo vartojamas kartu su metotreksatu. Po 6 gydymo mėnesių remisiją pasiekė (ligos simptomai nebepasireiškė) 45 proc. (130 iš 290) RoActemra kartu su metotreksatu vartojusių pacientų ir 39 proc. (113 iš 292) vieną RoActemra vartojusių pacientų; placebą kartu su metotreksatu vartojusių pacientų grupėje tokių pacientų buvo 15 proc. (43 iš 287).

Kalbant apie vidutinio sunkumo arba sunkų reumatoidinį artritą, kai gydymas kitais vaistais buvo nesėkmingas, į veną leidžiamas RoActemra buvo tiriamas penkiuose pagrindiniuose tyrimuose, kuriuose dalyvavo iš viso daugiau kaip 4 000 suaugusiųjų. Trijuose iš šių tyrimų, kuriuose dalyvavo iš viso per 3 000 pacientų, RoActemra buvo lyginamas su placebu, šiuos vaistus skiriant kaip papildomus kartu su įprastiniais vaistais nuo reumatoidinio artrito, kurie buvo neveiksmingi. Iš rezultatų buvo matyti, kad gydymą papildžius RoActemra, atsako į gydymą tikimybė yra maždaug keturis kartus didesnė, nei gydymą papildžius placebu. Vienas iš tyrimų (kuriame dalyvavo 1 196 pacientai) taip pat parodė, kad, palyginti su placebo ir metotreksato deriniu, RoActemra ir metotreksato derinys, kurį pacientai vartojo iki dvejų metų, pristabdė sąnarių pažeidimų progresavimą ir pagerino pacientų fizinę funkciją. Ketvirtame tyrime su 498 pacientais, kuriems atsakas į gydymą NNF blokatoriais buvo nepakankamas, atsako į gydymą tikimybė vartojant RoActemra ir metotreksatą buvo maždaug 9 kartus didesnė nei vartojant placebą ir metotreksatą. Penktas tyrimas, kuriame dalyvavo
673 pacientai, parodė, kad atsako į gydymą tikimybė vartojant vieną RoActemra yra didesnė, nei vartojant vieną metotreksatą. Beveik 4 000 šiuose penkiuose tyrimuose dalyvavusių pacientų vėliau dalyvavo tyrimuose, kuriuose buvo vertinamas ilgalaikis gydymo RoActemra poveikis, ir iš jų rezultatų buvo matyti, kad atsakas į gydymą RoActemra išlieka ne mažiau kaip dvejus metus. Po oda švirkščiamas RoActemra buvo tiriamas dviejuose tyrimuose, kuriuose dalyvavo 1 918 pacientų, sergančių vidutinio sunkumo arba sunkiu reumatoidiniu artritu, kai ankstesnis gydymas LEMVNR buvo nesėkmingas. Pirmame tyrime nustatyta, kad gydant reumatoidinį artritą RoActemra buvo veiksmingesnis už placebą: po šešių gydymo mėnesių atsakas į gydymą nustatytas 61 proc. RoActemra gydytų pacientų ir 32 proc. pacientų, kurie vartojo placebą. Kitas tyrimas, kuriame po oda švirkščiamas RoActemra buvo lyginamas su į veną leidžiamu RoActemra, parodė, kad, vertinant pagal atsaką į gydymą po šešių mėnesių po oda švirkščiamas RoActemra buvo ne mažiau veiksmingas nei leidžiamas į veną.

Jaunatvinis idiopatinis artritas

Į veną leidžiamas RoActemra gydant sisteminį jaunatvinį idiopatinį artritą buvo lyginamas su placebu viename pagrindiniame tyrime su 112 vaikų, kuriems gydymas NVNS ir kortikosteroidais buvo nepakankamai veiksmingas. Gydant sisteminį jaunatvinį idiopatinį artritą, trijų mėnesių gydymas buvo veiksmingas ir nebekarščiavo 85 proc. (64 iš 75) RoActemra gydytų pacientų ir 24 proc. (9 iš 37) placebą vartojusių pacientų.
Kitame tyrime, kuriame dalyvavo 51 vaikas nuo 1 metų, nustatyta, kad po oda švirkščiamo RoActemra pasiskirstymas organizme ir poveikis ligai buvo panašus į pasireiškusį po RoActemra infuzijos.

Jaunatvinis idiopatinis poliartritas

Į veną leidžiamas RoActemra gydant jaunatvinį idiopatinį poliartritą buvo lyginamas su placebu viename pagrindiniame tyrime su 166 dvejų metų ir vyresniais vaikais, kurie negalėjo vartoti metotreksato arba kuriems gydymas metotreksatu buvo nepakankamai veiksmingas. Tyrimo laikotarpiu pacientams buvo leista tęsti gydymą metotreksatu. Per 4–6 gydymo mėnesius ligos simptomai paūmėjo 26 proc. (21 iš 82) RoActemra gydomų pacientų ir 48 proc. (39 iš 81) placebą vartojusių pacientų.

Gigantinių ląstelių arteritas

Atlikus vieną pagrindinį tyrimą, kuriame dalyvavo 251 suaugusysis, nustatyta, kad, gydant gigantinių ląstelių arteritą, po oda švirkščiamas RoActemra yra veiksmingesnis už placebą. Visi pacientai buvo gydomi ir kortikosteroidu, kurio vartojimas buvo nutrauktas per 6 arba 12 mėnesių palaipsniui mažinant vaisto dozę. Praėjus metams nuo gydymo pradžios, simptomai nebepasireiškė 56 proc. RoActemra kartą per savaitę vartojusių ir 14 proc. placebą vartojusių pacientų.

Citokinų atpalaidavimo sindromas (CAS)

Į veną leidžiamas RoActemra laikomas veiksminga sunkaus CAS gydymo priemone, remiantis 66 pacientų, patyrusių šią būklę po kraujo vėžio gydymo CAR-T ląstelių vaistais, duomenų peržiūra. Pagrindinis veiksmingumo rodiklis buvo skaičius pacientų, kurių CAS atslūgo per 14 dienų nuo pirmos RoActemra dozės ir kuriems reikėjo ne daugiau kaip dviejų vaisto dozių ir nereikėjo kitų vaistų, išskyrus kortikosteroidus. Iš 51 paciento, kuriam po gydymo CAR-T ląstelių vaistu tizagenlekleuceliu pasireiškė CAS, atsakas į gydymą RoActemra pasireiškė 39 pacientams (76,5 proc.), o iš 15 pacientų, kuriems CAS pasireiškė po gydymo aksikabtageno ciloleuceliu, atsakas pasireiškė 8 pacientams (53,3 proc.).

COVID-19

Vienas pagrindinis tyrimas parodė, kad su įprastiniais vaistais nuo sunkios COVID-19 ligos skiriamas į veną leidžiamas RoActemra sumažina riziką mirti, palyginti su įprastiniais vaistais. Per 28 gydymo dienas mirė 31 proc. (621 iš 2 022) RoActemra ir įprastiniais vaistais gydytų pacientų ir 35 proc. (729 iš 2 094) pacientų, kuriems buvo skiriami tik įprastiniai vaistai. Be to, per 28 dienas iš ligoninės išleista 57 proc. (1 150 iš 2 022) RoActemra gydytų pacientų, palyginti su 50 proc. (1 044 iš 2 094) pacientų, kuriems buvo skiriami tik įprastiniai vaistai.

Kokia rizika susijusi su RoActemra vartojimu?

RoActemra gydant reumatoidinį artritą, sisteminį jaunatvinį idiopatinį artritą, jaunatvinį idiopatinį poliartritą, gigantinių ląstelių arteritą arba citokino atpalaidavimo sindromą, dažniausias šalutinis poveikis (galintis pasireikšti ne daugiau nei 1 pacientui iš 10) yra viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (nosies ir gerklės infekcija), nazofaringitas (nosies ir gerklės gleivinės uždegimas), galvos skausmas, hipertenzija (padidėjęs kraujospūdis) ir kepenų funkcijos tyrimų rezultatų nukrypimas nuo normos. Sunkiausias šalutinis poveikis yra sunkios infekcijos, divertikulito (žarnyno ligos) komplikacijos ir padidėjusio jautrumo (alerginės) reakcijos.
RoActemra gydant COVID-19 dažniausias šalutinis poveikis (galintis pasireikšti ne daugiau kaip 1 pacientui iš 10) yra didelis transaminazių kiekis kraujyje (galimų kepenų funkcijos sutrikimų požymis), vidurių užkietėjimas ir šlapimo takų infekcijos. RoActemra negalima skirti pacientams, sergantiems sunkia aktyvia infekcija (išskyrus COVID-19). Gydymo laikotarpiu gydytojai turi atidžiai stebėti, ar pacientams nepasireiškia infekcijos požymių, ir
atsargiai skirti RoActemra tiems pacientams, kuriems infekcinės ligos kartojasi arba tampa ilgalaikės arba kurie serga ligomis, dėl kurių infekcijų rizika gali padidėti, pvz., divertikulitu arba cukriniu diabetu. Išsamų visų šalutinio poveikio reiškinių ir apribojimų sąrašą galima rasti pakuotės lapelyje.

Kodėl RoActemra buvo registruotas ES?

Atlikus tyrimus, nustatyta, kad RoActemra veiksmingai palengvina kelių uždegiminių ligų simptomus. Skiriamas kartu su įprastiniais vaistais jis taip pat sumažina riziką mirti nuo COVID-19 ir laiką, kurį COVID-19 sergantys pacientai turi būti gydomi ligoninėje. Europos vaistų agentūra nusprendė, kad RoActemra nauda yra didesnė už jo keliamą riziką, ir jis gali būti registruotas vartoti ES.

Kokios priemonės taikomos siekiant užtikrinti saugų ir veiksmingą RoActemra vartojimą?

RoActemra rinkai tiekianti bendrovė turi aprūpinti visus gydytojus, kurie šiuo vaistu gydys savo pacientus nuo reumatoidinio artrito, sisteminio jaunatvinio idiopatinio artrito, jaunatvinio idiopatinio poliartrito ir gigantinių ląstelių arterito, mokomosios medžiagos rinkiniais su svarbia informacija apie RoActemra saugumą ir tinkamą vartojimą. Tokiame mokomosios medžiagos rinkinyje taip pat bus paciento budrumo kortelė su svarbiausia informacija apie vaisto saugumą. Į preparato charakteristikų santrauką ir pakuotės lapelį įtrauktos saugaus ir veiksmingo RoActemra vartojimo rekomendacijos ir atsargumo priemonės, kurių turi imtis sveikatos priežiūros specialistai ir pacientai. Kaip ir visų vaistų, RoActemra vartojimo duomenys yra nuolatos stebimi. RoActemra šalutinis poveikis yra kruopščiai vertinamas ir imamasi visų reikiamų priemonių pacientams apsaugoti.

Kita informacija apie RoActemra

RoActemra buvo registruotas visoje ES 2009 m. sausio 16 d.
Daugiau informacijos apie RoActemra rasite Agentūros tinklalapyje.

Ši santrauka paskutinį kartą atnaujinta 2021 12.

Kas yra Regkirona ir kam jis vartojamas?

Regkirona – tai vaistas, kuriuo gydomi COVID-19 sergantys suaugusieji, kuriems nereikia papildomo deguonies ir kuriems yra didesnė rizika susirgti sunkia ligos forma. Regkirona sudėtyje yra veikliosios medžiagos regdanvimabo.

Kaip vartoti Regkirona?

Skiriama viena Regkirona infuzija (sulašinama) į veną per 7 dienas nuo COVID-19 simptomų atsiradimo; vaisto dozė priklauso nuo paciento kūno svorio. Vaisto galima įsigyti tik pateikus receptą, ir jis skiriamas sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose pacientus galima stebėti infuzijos metu ir bent 1 valandą po jos ir suteikti tinkamą pagalbą pasireiškus sunkioms alerginėms reakcijoms, įskaitant anafilaksiją. Daugiau informacijos apie Regkirona vartojimą ieškokite pakuotės lapelyje arba kreipkitės į gydytoją arba vaistininką.

Kaip veikia Regkirona?

Veiklioji Regkirona medžiaga regdanvimabas yra monokloninis antikūnas, kuris veikia COVID-19 sukeliantį virusą SARS-CoV-2. Monokloninis antikūnas – tai baltymas, kuris sumodeliuotas taip, kad jungtųsi prie specifinės struktūros (vadinamos antigenu). Regkirona sukurtas taip, kad jungtųsi prie SARS-CoV-2 spyglio baltymo. Kai regdanvimabas prisijungia prie spyglio baltymo, virusas negali patekti į organizmo ląsteles.

Kokia Regkirona nauda nustatyta tyrimų metu?

Atlikus pagrindinį tyrimą su 1 315 COVID-19 sergančių pacientų, nustatyta, kad, palyginti su placebu (preparatu be veikliosios medžiagos), vartojant Regkirona, pacientų, kuriuos reikėjo hospitalizuoti arba kuriems reikėjo deguonies terapijos arba kurie mirė, buvo mažiau. Tarp pacientų, kuriems buvo didesnė rizika susirgti sunkia ligos forma, per 28 gydymo dienas buvo hospitalizuoti, gavo papildomo deguonies arba mirė 3,1 proc. (14 iš 446) Regkirona ir 11,1 proc. (48 iš 434) placebu gydytų pacientų. Dauguma tyrime dalyvavusių pacientų buvo užsikrėtę nemutavusiu SARS-CoV-2 virusu arba alfa atmaina; šiuo metu duomenų apie Regkirona veiksmingumą prieš kai kurias cirkuliuojančias SARSCoV-2 atmainas yra nedaug.

Kokia rizika susijusi su Regkirona vartojimu?

Sušvirkštus Regkirona, su infuzija susijusios reakcijos, įskaitant alergines reakcijas ir anafilaksiją, gali pasireikšti ne daugiau kaip 1 žmogui iš 1 000. Išsamų visų Regkirona šalutinio poveikio reiškinių ir apribojimų sąrašą galima rasti pakuotės lapelyje.

Kodėl Regkirona buvo registruotas ES?

Nustatyta, kad Regkirona veiksmingai mažina hospitalizacijos ar mirties riziką COVID-19 sergantiems pacientams, kuriems padidėjusi sunkios formos ligos išsivystymo rizika. Regkirona saugumo charakteristikos vertinamos teigiamai. Todėl Europos vaistų agentūra nusprendė, kad Regkirona nauda yra didesnė už jo keliamą riziką ir jis gali būti registruotas vartoti ES.

Kokios priemonės taikomos siekiant užtikrinti saugų ir veiksmingą Regkirona vartojimą?

Į preparato charakteristikų santrauką ir pakuotės lapelį įtrauktos saugaus ir veiksmingo Regkirona vartojimo rekomendacijos ir atsargumo priemonės, kurių turi imtis sveikatos priežiūros specialistai ir pacientai. Kaip ir visų vaistų, Regkirona vartojimo duomenys yra nuolatos stebimi. Įtariamas Regkirona šalutinis poveikis yra kruopščiai vertinamas ir imamasi visų reikiamų priemonių pacientams apsaugoti.

Kita informacija apie Regkirona

Regkirona buvo registruotas visoje ES 2021 m. lapkričio 12 d.
Daugiau informacijos apie Regkirona rasite Agentūros tinklalapyje.

Ši santrauka paskutinį kartą atnaujinta 2021-11.

Kas yra Evusheld ir kam jis vartojamas?

Evusheld – tai vaistas, skiriamas ne mažiau kaip 40 kg sveriantiems suaugusiesiems ir paaugliams nuo 12 metų siekiant išvengti COVID-19. Šiuo vaistu taip pat gydomi COVID-19 sergantys suaugusieji ir paaugliai, kuriems nebūtinas papildomas deguonis ir kuriems kyla didesnė rizika susirgti sunkios formos liga. Evusheld sudėtyje yra dviejų veikliųjų medžiagų – tiksagevimabo ir cilgavimabo.

Kaip vartoti Evusheld?

Skiriant Evusheld, skirtingose kūno vietose, geriausia į sėdmenų raumenis, paeiliui atliekamos dvi injekcijos (viena – tiksagevimabo, ir viena – cilgavimabo). COVID-19 profilaktikai skiriama 150 mg tiksagevimabo ir 150 mg cilgavimabo. COVID-19 gydymui kuo greičiau po nustatyto teigiamo SARS CoV-2 tyrimo rezultato ir per 7 dienas nuo COVID-19 simptomų pradžios atliekamos 300 mg vienos medžiagos ir 300 mg kitos medžiagos injekcijos. Vaisto galima įsigyti tik pateikus receptą, ir jis turėtų būti švirkščiamas aplinkoje, kurioje galima tinkamai stebėti pacientus ir suvaldyti jų būklę tuo atveju, jeigu jiems pasireikštų sunkios alerginės reakcijos, įskaitant anafilaksiją. Daugiau informacijos apie Evusheld vartojimą ieškokite pakuotės lapelyje arba kreipkitės į gydytoją
arba vaistininką.

Kaip veikia Evusheld?

Evusheld sudėtyje yra dviejų monokloninių antikūnų – tiksagevimabo ir cilgavimabo. Monokloninis antikūnas – tai tam tikros rūšies baltymas, sukurtas taip, kad atpažintų tam tikrą struktūrą ir prie jos prisijungtų. Tiksagevimabas ir cilgavimabas sukurti taip, kad dviejose skirtingose vietose jungtųsi prie SARS-CoV-2 (COVID-19 sukeliančio viruso) paviršinio S baltymo. Evusheld sudėtyje esantiems antikūnams prisijungus prie paviršinio S baltymo, virusas negali patekti į ląsteles ir jose daugintis.

Kokia Evusheld nauda nustatyta tyrimų metu?

COVID-19 profilaktika

Atlikus vieną pagrindinį tyrimą, kuriame dalyvavo per 5 000 žmonių, nustatyta, kad Evusheld 77 proc. sumažino užsikrėtimo COVID-19 riziką, ir kad apsaugos nuo šio viruso trukmė yra bent šeši mėnesiai. Atliekant tyrimą, suaugusiesiems, kurie niekada nesirgo COVID-19 ir nebuvo paskiepyti nuo COVID-19 ir kuriems nebuvo taikytas kitoks profilaktinis gydymas, suleista Evusheld arba placebo (preparato be veikliosios medžiagos). Evusheld paskiepytų tiriamųjų grupėje proveržinė (angl. breakthrough) COVID19 infekcija nustatyta 0,2 proc. (8 iš 3 441) tiriamųjų, o tiriamųjų, kuriems suleista placebo, grupėje –1 proc. (17 iš 1 731) tiriamųjų. Tyrimo duomenys surinkti prieš atsirandant Omicron atmainai. Remiantis laboratoriniais tyrimais, Omicron BA.1 atmainos virusai gali būti ne tokie jautrūs 150 mg dozėmis vartojamiems tiksagevimabui ir cilgavimabui, kaip Omicron BA.2 atmainos virusai.

COVID-19 gydymas

Atliekant pagrindinį tyrimą su maždaug 900 COVID-19 sergančių suaugusiųjų, kuriems nebuvo būtinas papildomas deguonis ir kuriems kilo didesnė rizika susirgti sunkios formos liga, nustatyta, kad vartojant Evusheld, sunkių COVID-19 atvejų arba mirties atvejų buvo mažiau nei vartojant placebą. Tarp ligoninėje negydomų pacientų, per 29 gydymo dienas sunkios formos COVID-19 susirgo arba mirė 4,4 proc. (18 iš 407) Evusheld gydytų pacientų, palyginti su 8,9 proc. (37 iš 415) placebą vartojusių pacientų. Klinikinių tyrimų duomenų apie naujausias susirūpinimą keliančias atmainas, įskaitant omikron povariančius, nesurinkta.

Kokia rizika susijusi su Evusheld vartojimu?

Dažniausias Evusheld šalutinis poveikis (galintis pasireikšti ne daugiau kaip 1 žmogui iš 10) yra padidėjęs jautrumas (alerginės reakcijos) ir reakcijos injekcijos vietoje. Išsamų visų Evusheld šalutinio poveikio reiškinių ir vartojimo apribojimų sąrašą galima rasti pakuotės lapelyje.

Kodėl Evusheld buvo registruotas ES?

Įrodyta, kad pirmus šešis mėnesius, kai Evusheld buvo skiriamas profilaktiškai, COVID-19 išsivystymo rizika sumažėjo. Gydant COVID-19 sergančius pacientus, kuriems kyla didesnė sunkios formos ligos išsivystymo rizika, nustatyta, kad gydymas šiuo vaistu sumažina sunkios formos ligos ar mirties riziką. Evusheld saugumo charakteristikos yra palankios, o jo sukeliamas šalutinis poveikis paprastai būna lengvas. Todėl Europos vaistų agentūra nusprendė, kad Evusheld nauda yra didesnė už jo keliamą riziką, ir jis gali būti registruotas vartoti ES.

Kokios priemonės taikomos siekiant užtikrinti saugų ir veiksmingą Evusheld vartojimą?

Į preparato charakteristikų santrauką ir pakuotės lapelį įtrauktos saugaus ir veiksmingo Evusheld vartojimo rekomendacijos ir atsargumo priemonės, kurių turi imtis sveikatos priežiūros specialistai ir pacientai. Kaip ir visų vaistų, Evusheld vartojimo duomenys yra nuolatos stebimi. Įtariamas Evusheld šalutinis poveikis yra kruopščiai vertinamas ir imamasi visų reikiamų priemonių pacientams apsaugoti.

Kita informacija apie Evusheld

Evusheld buvo registruotas visoje ES 2022 m. kovo 25 d.
Daugiau informacijos apie Evusheld rasite Agentūros interneto svetainėje.

Ši santrauka paskutinį kartą atnaujinta 2022-10.

Kas yra Paxlovid ir kam jis vartojamas?

Paxlovid – tai vaistas, skirtas gydyti COVID-19 sergančius suaugusiuosius, kuriems nebūtinas papildomas deguonis ir kuriems kyla didesnė rizika susirgti sunkios formos liga. Paxlovid sudėtyje yra dviejų veikliųjų medžiagų – PF-07321332 ir ritonaviro, tiekiamų dviejose skirtingose tabletėse.

Kaip vartoti Paxlovid?

Paxlovid galima įsigyti tik pateikus receptą. Rekomenduojama dozė yra dvi tabletės. Vienoje tabletėje yra 150 mg PF-07321332, kitoje – 100 mg ritonaviro. Jas reikia išgerti kartu du kartus per parą 5 dienas. Nustačius COVID-19, Paxlovid reikia skirti kuo greičiau, per 5 paras nuo simptomų pradžios. Daugiau informacijos apie Paxlovid vartojimą ieškokite pakuotės lapelyje arba kreipkitės į gydytoją arba vaistininką.

Kaip veikia Paxlovid?

Paxlovid – tai antivirusinis vaistas, kuris mažina SARS-CoV-2 (viruso, sukeliančio COVID-19) gebėjimą daugintis žmogaus organizme. Veiklioji medžiaga PF-07321332 slopina fermento, būtino, kad virusas galėtų daugintis, aktyvumą. Paxlovid sudėtyje taip pat yra nedidelė dozė vaisto ritonaviro, kuris sulėtina PF-07321332 skaidymą ir leidžia ilgiau išlikti organizme tokio kiekio, kad tai turi poveikį viruso dauginimuisi. Kartu veikdamos veikliosios medžiagos gali padėti organizmui įveikti virusinę infekciją ir neleisti išsivystyti sunkios formos ligai.

Kokia Paxlovid nauda nustatyta tyrimų metu?

Pagrindiniame tyrime, kuriame dalyvavo COVID-19 ir bent viena gretutine liga sergantys pacientai, dėl kurios jiems kyla rizika susirgti sunkios formos COVID-19, buvo vertinamas Paxlovid poveikis hospitalizacijos ar mirties per 28 paras nuo gydymo pradžios rodikliui, palyginti su placebo (preparato be veikliosios medžiagos) poveikiu. Buvo tiriami pacientai, kuriems Paxlovid skirtas per 5 paras nuo COVID-19 simptomų pradžios ir kuriems nebuvo taikomas arba nebuvo planuojama taikyti gydymo antikūnais. Per mėnesį nuo gydymo pradžios hospitalizacijos ar mirties atvejų skaičius Paxlovid gydytų pacientų grupėje siekė 0,8 proc. (8 iš 1 039 pacientų), o placebą vartojusiųjų grupėje – 6,3 proc. (66 iš 1 046 pacientų). Gydomų Paxlovid grupėje mirties atvejų nebuvo, placebo grupėje – 12 atvejų. Dauguma tyrime dalyvavusių pacientų buvo užsikrėtę delta atmainos virusu. Remiantis laboratoriniais tyrimais, manoma, kad Paxlovid taip pat veikia omicron ir kitų atmainų virusus.

Kokia rizika susijusi su Paxlovid vartojimu?

Dažniausias Paxlovid šalutinis poveikis (galintis pasireikšti rečiau kaip 1 žmogui iš 10) yra disgeuzija (skonio pojūčio sutrikimas), viduriavimas, galvos skausmas ir vėmimas. Paxlovid negalima vartoti kartu su vaistais, kurių didelė koncentracija kraujyje yra žalinga ir kurių skaidymą organizme mažina ritonaviras. Paxlovid taip pat negalima vartoti žmonėms, kurie neseniai nutraukė šių vaistų vartojimą, nes kai kurie iš šių vaistų gali išlikti organizme. Paxlovid taip pat negalima vartoti su vaistais, kurie gali sumažinti jo veiksmingumą, arba pacientams, vartojantiems jonažolės preparatus (augalinius preparatus nuo depresijos). Siekiant nustatyti sąveiką su ritonaviru, Paxlovid prekiaujančios bendrovės svetainėje galima rasti vaistų sąveikos priemonę. Prie jos galima prisijungti nuskenavus QR kodą, esantį vaistinio preparato informaciniuose dokumentuose ir ant
išorinės kartoninės dėžutės.Išsamų visų Paxlovid vartojimo apribojimų ir šalutinio poveikio reiškinių sąrašą galima rasti pakuotės lapelyje.

Kodėl Paxlovid buvo registruotas ES?

Nustatyta, kad Paxlovid veiksmingai mažina hospitalizacijos ar mirties riziką COVID-19 sergantiems pacientams, kuriems kyla didesnė sunkios formos ligos išsivystymo rizika. Paxlovid saugumo charakteristikos buvo palankios, o šalutinio poveikio reiškiniai – dažniausiai lengvi. Tačiau gerai žinomas ritonaviro poveikis kitiems vaistams kėlė susirūpinimą, todėl į Paxlovid preparato informacinius dokumentus buvo įtraukta rekomendacijų. Europos vaistų agentūra nusprendė, kad Paxlovid nauda yra didesnė už jo keliamą riziką, ir jis gali būti registruotas vartoti ES. Iš pradžių Paxlovid registracija buvo sąlyginė, kadangi apie šį vaistą turėjo būti pateikta daugiau duomenų. Bendrovei pateikus reikalaujamą papildomą informaciją, sąlyginė registracija buvo pakeista į įprastinę.

Kokios priemonės taikomos siekiant užtikrinti saugų ir veiksmingą Paxlovid vartojimą?

Į preparato charakteristikų santrauką ir pakuotės lapelį įtrauktos saugaus ir veiksmingo Paxlovid vartojimo rekomendacijos ir atsargumo priemonės, kurių turi imtis sveikatos priežiūros specialistai ir pacientai, įskaitant informaciją apie vaisto sąveikos priemonę, kuri padeda nustatyti sąveiką su ritonaviru. Kaip ir visų vaistų, Paxlovid vartojimo duomenys yra nuolatos stebimi. Įtariamas Paxlovid šalutinis poveikis yra kruopščiai vertinamas ir imamasi visų reikiamų priemonių pacientams apsaugoti.

Kita informacija apie Paxlovid

Paxlovid buvo registruotas sąlyginiu būdu visoje ES 2022 m. sausio 28 d. Sąlyginė registracija pakeista į įprastinę 2023 m. sausio 24 d. Daugiau informacijos apie Paxlovid rasite Agentūros tinklalapyje adresu:

ema.europa.eu/medicines/human/EPAR/paxlovid
Paxlovid (PF-07321332 / ritonaviras)
EMA/80728/2023 Puslapis 3/3

Ši santrauka paskutinį kartą atnaujinta 2023-02.

Pakuotės lapelis: informacija vartotojui
COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva injekcinė suspensija
COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė, adsorbuota)

Vykdoma papildoma šio vaisto stebėsena. Tai padės greitai nustatyti naują saugumo informaciją. Mums galite padėti pranešdami apie bet kokį Jums pasireiškiantį šalutinį poveikį. Apie tai, kaip pranešti apie šalutinį poveikį, žr. 4 skyriaus pabaigoje.

Atidžiai perskaitykite visą šį lapelį, prieš pradėdami vartoti vakciną, nes jame pateikiama Jums svarbi informacija.
– Neišmeskite šio lapelio, nes vėl gali prireikti jį perskaityti.
– Jeigu kiltų daugiau klausimų, kreipkitės į gydytoją, vaistininką arba slaugytoją.
– Jeigu pasireiškė šalutinis poveikis, įskaitant šiame lapelyje nenurodytą, pasakykite gydytojui, vaistininkui arba slaugytojui. Žr. 4 skyrių.

Apie ką rašoma šiame lapelyje?
1. Kas yra COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva ir kam ji vartojama
2. Kas žinotina prieš vartojant COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva
3. Kaip vartoti COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva
4. Galimas šalutinis poveikis
5. Kaip laikyti COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva
6. Pakuotės turinys ir kita informacija

1. Kas yra COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva ir kam ji vartojama

COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva skirta COVID-19 ligos, kurią sukelia SARSCoV-2, profilaktikai. COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva skiepijami 18–50 metų amžiaus suaugusieji.
Vakcina skatina organizmo imuninę sistemą (žmogaus natūraliąją apsaugą) gaminti su virusais kovojančių antikūnų ir kraujo ląstelių, taigi apsaugo nuo COVID-19 ligos. Nė viena šioje vakcinoje esanti medžiaga COVID-19 ligos nesukelia.

2. Kas žinotina prieš vartojant COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva

COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva vartoti draudžiama
– jeigu yra alergija veikliajai medžiagai, su mielėmis arba iš mielių gautais komponentais ar bet kuriai pagalbinei šio vaisto medžiagai (jos išvardytos 6 skyriuje).

Įspėjimai ir atsargumo priemonės
Pasitarkite su gydytoju, vaistininku arba slaugytoju, prieš pradėdami vartoti COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva jeigu:
– praeityje po bet kurios vakcinos suleidimo (injekcijos) arba paskiepijus COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva pasireiškė sunki ar gyvybei grėsminga alerginė reakcija;
– atliekant injekciją adata esate apalpę ar patiriate su injekcijomis susijusį nerimą – sunkiai sergate arba Jums pasireiškė karščiavimo lydima infekcija. Jei silpnai karščiuojate arba sergate nesunkia viršutinių kvėpavimo takų infekcija, pavyzdžiui, peršalimu, skiepytis galite;
– jeigu patiriate kraujavimo sutrikimų, Jums greitai atsiranda kraujosruvos („mėlynės“) arba vartojate krešulių susidarymą slopinančių vaistų;
– Jūsų imuninė sistema veikia netinkamai (imunodeficitas) arba vartojate imuninę sistemą silpninančių vaistų (pvz., kortikosteroidų didelėmis dozėmis, imunosupresantų ar vaistų nuo vėžio).

Panašiai, kaip bet kuri kita vakcina, 2-jų dozių vakcinacijos kursas COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantine) Valneva gali ne visiškai apsaugoti visus ja paskiepytus asmenis, ir nėra žinoma, kiek laiko būsite apsaugoti.

Vaikams ir paaugliams
COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva nerekomenduojama vaikams ir jaunesniems kaip 18 metų paaugliams. Šiuo metu informacijos apie COVID-19 vakcinos (inaktyvuotos, adjuvantinės) Valneva vartojimą vaikams ir jaunesniems kaip 18 metų amžiaus paaugliams nepakanka.

Kiti vaistai ir COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva
Jeigu vartojate ar neseniai vartojote kitų vaistų arba dėl to nesate tikri, apie tai pasakykite gydytojui arba vaistininkui.

Nėštumas ir žindymo laikotarpis
Jeigu esate nėščia, žindote kūdikį, manote, kad galbūt esate nėščia arba planuojate pastoti, tai prieš vartodama šį vaistą pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.

Vairavimas ir mechanizmų valdymas
Kai kurie 4 skyriuje išvardyti COVID-19 vakcinos (inaktyvuotos, adjuvantinės) Valneva sukeliami poveikiai gali turėti įtakos Jūsų gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus. Jeigu po vakcinacijos jaučiatės prastai, nevairuokite ir nevaldykite mechanizmų. Prieš vairuodami ar valdydami mechanizmus palaukite, kol vakcinos poveikis praeis.

COVID-19 vakcinos (inaktyvuotos, adjuvantinės) Valneva sudėtyje yra kalio ir natrio
Šios vakcinos 0,5 ml dozėje yra mažiau kaip 1 mmol (39 mg) kalio, t. y. jis beveik neturi reikšmės. Šios vakcinos 0,5 ml dozėje yra mažiau kaip 1 mmol (23 mg) natrio, t. y. jis beveik neturi reikšmės.

3. Kaip vartoti COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva

COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantinė) Valneva leidžiama (vartojama injekcijomis) po 0,5 ml į žasto raumenis. Kad būtų užbaigtas vakcinacijos kursas, Jums bus 28 dienų intervalu suleistos dvi tos pačios vakcinos dozės. Po kiekvienos vakcinos dozės gydytojas, vaistininkas ar slaugytojas Jus maždaug 15 minučių stebės, ar nepasireiškia alerginė reakcija. Jeigu kiltų daugiau klausimų dėl šios vakcinos vartojimo, kreipkitės į gydytoją, vaistininką arba slaugytoją.

Jei praleidote skiepijimo antrąją COVID-19 vakcinos (inaktyvuotos, adjuvantinės) Valneva doze vizitą
– Jei praleidote vizitą, kuo greičiau susitarkite dėl kito vizito su gydytoju, vaistininku arba slaugytoju.
– Jei praleidote suplanuotą injekciją, nebūsite visiškai apsaugoti nuo COVID-19 ligos.

4. Galimas šalutinis poveikis

Šis vaistas, kaip ir visi kiti, gali sukelti šalutinį poveikį, nors jis pasireiškia ne visiems žmonėms. Paskiepijus COVID-19 vakcina (inaktyvuota, adjuvantine) Valneva gali pasireikšti toliau išvardyti šalutinio poveikio reiškiniai:

Kreipkitės dėl skubios medicinos pagalbos, jei pasireiškė bet kuris iš toliau išvardytų alerginės
reakcijos požymių ir simptomų:

• alpimo ar apsvaigimo jausmas
• širdies plakimo pokyčiai
• dusulys
• švokštimas
• lūpų, veido ar gerklės patinimas
• dilgėlinė ar išbėrimas
• pykinimas ar vėmimas
• skrandžio skausmas

Pasitarkite su gydytoju arba slaugytoju, jei pasireiškė bet koks kitas poveikis. Tai gali apimti toliau išvardytą poveikį

Labai dažnas šalutinis poveikis (gali pasireikšti ne rečiau kaip 1 iš 10 asmenų)
• galvos skausmas
• pykinimas
• vėmimas
• raumenų skausmas
• nuovargis
• jautrumas ir (arba) skausmas injekcijos vietoje

Dažnas šalutinis poveikis (gali pasireikšti rečiau kaip 1 iš 10 asmenų)
• gerklės (ryklės) skausmas
• niežėjimas, sukietėjimas, patinimas ir (arba) paraudimas injekcijos vietoje
• karščiavimas

Nedažnas šalutinis poveikis (gali pasireikšti rečiau kaip 1 iš 100 asmenų)
• limfmazgių padidėjimas
• svaigulys
• nenormalūs pojūčiai odoje (pavyzdžiui, dilgčiojimas ir tirpimas)
• skonio pojūčio pokyčiai
• apalpimas
• sumažėjęs jautrumas
• migrena
• viduriavimas
• pilvo skausmas
• gausus prakaitavimas
• išbėrimas
• kojų ar rankų skausmas
• sąnarių skausmas
• raumenų spazmai
• padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis

Retas nepageidaujamas šalutinis poveikis (gali pasireikšti rečiau kaip 1 iš 1 000 asmenų)
• mažas trombocitų skaičius kraujyje
• jautrumas šviesai
• su kraujo krešuliais susijęs venų uždegimas

Pranešimas apie šalutinį poveikį
Jeigu pasireiškė šalutinis poveikis, įskaitant šiame lapelyje nenurodytą, pasakykite gydytojui, vaistininkui arba slaugytojui. Apie šalutinį poveikį taip pat galite pranešti tiesiogiai naudodamiesi V priede nurodyta nacionaline pranešimo sistema, nurodydami serijos numerį. Pranešdami apie šalutinį poveikį galite mums padėti gauti daugiau informacijos apie šio vaisto saugumą.

5. Kaip laikyti COVID-19 vakciną (inaktyvuotą, adjuvantinę) Valneva

Šį vaistą laikykite vaikams nepastebimoje ir nepasiekiamoje vietoje. Ant dėžutės ir flakono po „Tinka iki“ nurodytam tinkamumo laikui pasibaigus, šio vaisto vartoti negalima. Vaistas tinkamas vartoti iki paskutinės nurodyto mėnesio dienos. Jūsų sveikatos priežiūros specialistas atsako už šios vakcinos laikymo laiką ir sąlygas.
Pakuotės lapelio gale pateikiama sveikatos priežiūros specialistams skirta informacija apie laikymą, tinkamumo laiką, vartojimą ir tvarkymą.

6. Pakuotės turinys ir kita informacija

COVID-19 vakcinos (inaktyvuotos, adjuvantinės) Valneva sudėtis

Vienoje dozėje (0,5 ml) yra 33 inaktyvuoto SARS-CoV-2 viruso antigenų vienetai (1,2,3).
1. Wuhan padermė hCoV-19/Italy/INMI1-isl/2020
2. Pagaminta naudojant Vero ląsteles (Afrikos žaliųjų markatų ląsteles)
3. Adsorbuota ant aliuminio hidroksido (š viso 0,5 mg Al3+) ir papildyta iš viso 1 mg CpG1018 (citozino fosfoguaninu) adjuvantu.

Viename daugiadoziame flakone yra 10 dozių po 0,5 ml.
Pagalbinės medžiagos yra natrio chloridas, dinatrio fosfatas (E339), kalio-divandenilio fosfatas (E340), kalio chloridas (E508), injekcinis vanduo ir rekombinantinis žmogaus albuminas (rŽA). COVID-19 vakcinos (inaktyvuotos, adjuvantinės) Valneva sudėtyje yra kalio ir natrio (žr. 2 skyrių).

COVID-19 vakcinos (inaktyvuotos, adjuvantinės) Valneva išvaizda ir kiekis pakuotėje

Balta ar balkšva injekcinė suspensija (injekcija) stikliniame daugiadoziame flakone, užkimštame guminiu kamščiu su nuplėšiamu plastikiniu dangteliu ir aliumininiu sandarikliu.
Pakuotės dydis: 10 daugiadozių flakonų

Registruotojas ir gamintojas
Valneva Austria GmbH
Campus Vienna Biocenter 3
1030 Viena
Austrija

Gamintojai
Valneva Sweden AB
Gunnar Asplunds Allé 16
171 69 Solna
Švedija

Kinijos mokslininkai išbandė nosiaryklės vėžio imunoterapijos suderinamumą su Covid-19 vakcina SinoVac. Jų nuostabai, vaistas nesumažino terapijos efektyvumo, o priešingai: paskiepyti pacientai daug geriau reagavo į gydymą ir mažiau skundėsi nepageidaujamu šalutiniu poveikiu.

Paprastai pacientams, sergantiems nosiaryklės vėžiu, taikoma imunoterapija. Iki šiol buvo susirūpinta, kad vakcinacija nuo koronaviruso gali sumažinti šio gydymo veiksmingumą arba sukelti rimtų šalutinių poveikių. Tačiau naujas Bonos (Vokietija) ir Šansi universitetų (KLR) mokslininkų tyrimas išsklaidė šias abejones. Remiantis žurnale „Annals of Oncology“ paskelbtu straipsniu, vaistai nuo vėžio veikė geriau po vakcinacijos Kinijos vaistu „SinoVac“, nei be jo.

Daugelis vėžio ląstelių gali slopinti organizmo imuninį atsaką. Jie dažnai tai daro veikdami PD1 (programuotos ląstelės mirties) receptorių – membraninį baltymą, kuris vaidina svarbų vaidmenį imuninių ląstelių diferenciacijoje. Vėžio ląstelės prisijungia prie imuninių ląstelių, naudodamos šį receptorių ir blokuoja jų funkcijas, išjungdamos endogenines organizmo apsaugos sistemas. Kai kurios vėžio rūšys gydomos imunoterapija, kurios metu vaistas blokuoja PD-1 receptorių ir neleidžia vėžio ląstelėms jį pasiekti.

Kinijos Covid-19 vakcina SinoVac taip pat stimuliuoja imuninį atsaką, kuriame dalyvauja PD-1 receptoriai, todėl buvo susirūpinta, kad vakcina nebus suderinama su vėžio imunoterapija. Ši rizika ypač aktuali sergant nosiaryklės vėžiu, kuris, kaip ir SARS CoV-2, pažeidžia viršutinius kvėpavimo takus.

Mokslininkai patikrino, ar šis susirūpinimas pagrįstas, ir atliko išsamų tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 1500 pacientų, gydytų 23 ligoninėse iš visos Kinijos. Iš jų 373 buvo paskiepyti SinoVac. Keista, bet paaiškėjo, kad būtent šie pacientai žymiai geriau reagavo į gydymą anti-PD-1 nei neskiepyti. Be to, pastebimai mažiau tikėtina, kad jie patirs rimtų šalutinių poveikių.

Kol kas mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kodėl gydymas po vakcinacijos buvo sėkmingesnis. Jie teigia, kad vakcinacija suaktyvino tam tikras imunines ląsteles, kurios vėliau užpuolė naviką. Ateityje mokslininkai planuoja išsamiau ištirti savo hipotezę.

Netikėtai prasidėjusi ir didžiąją planetos dalį greitai apėmusi koronaviruso pandemija parodė, kad nepaisant medicinos plėtros, virusai vis dar gali nustebinti. Tapo akivaizdu, kad neįmanoma numatyti naujų epidemijų protrūkių ir joms visiškai pasiruošti. Beždžionių raupai, atsiradę po Covid-19, yra ryškus to patvirtinimas. Iki šiol pasaulyje jau užregistruota daugiau nei šimtas šios ligos atvejų – tai rekordas per visą kovos su šia anaiptol ne nauja infekcija, mokslininkų atrasta beveik prieš 65 metus, istorijoje. Medicinos mokslų daktaras, „Rostec State Corporation“ Nacimbio holdingo patarėjas mokslo klausimais Igoris Nikitinas pasakoja apie naujos pandemijos plitimo priežastis ir potencialą.

Dar visai neseniai infekcinių ligų specialistai ir epidemiologai daugiausia užsiimdavo plačiajai visuomenei nematomu darbu ir retai tapdavo laikraščių publikacijų ar televizijos reportažų herojais. Tokio profilio specialistai buvo tik retkarčiais prisiminti per sezoninio gripo ar vietinių „vaikų“ infekcijų protrūkius, kuriuos sukėlė dalies šiuolaikinės planetos gyventojų skeptiškumas skiepų atžvilgiu.

Tačiau 2020 metais viskas pasikeitė – pasaulį apėmė Covid-19 pandemija, infekcinių ligų specialistai su epidemiologais tapo pagrindiniais naujienų antraščių ir straipsnių moksliniuose leidiniuose veikėjais. Po kiekvienos naujos viruso bangos visi norėjo tikėti, kad vakcinacija ir bandos imunitetas padės panaikinti pandemiją. Tačiau SARS-CoV-2 virusas buvo neįprastai linkęs į mutacijas. Kartas po karto pasaulį „užkariavo“ naujos atmainos.

2022 metais horizonte iškilo naujas pavojus. Atrodė, kad žodis „raupai“ grėsmingą skambesį išlaikė tik klasikinės literatūros kūriniuose ir negali išgąsdinti XXI amžiaus žmogaus. Vakcinos pagalba raupai buvo nugalėti seniai – virusas tiesiog nustojo egzistavęs gamtoje. Ir staiga į informacinę erdvę įsiveržė dešimtys pranešimų apie beždžionių raupų plitimą.

Tarp žmonių, toli nuo medicinos pasaulio, iki to laiko mažai žmonių net žinojo apie tokios ligos egzistavimą. Iki 2022 m. gegužės pabaigos įvairiose šalyse buvo pranešta apie daugiau nei 100 užsikrėtimo atvejų. Užsikrėtusių žmonių skaičius toliau augo. 2022 metų birželio 17 dieną Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai jau pranešė apie daugiau nei du tūkstančius laboratoriškai patvirtintų atvejų 42 šalyse ir vieną mirtį. Iš kur atsirado ši nauja (ar ne nauja?) liga? Kuo tai pavojinga ir ar mūsų laukia dar viena pandemija?

Ne raupai, ne Covid-19, bet ir ne „lengvas peršalimas“.

Pagrindinis faktas, kurį žino ne visi, yra beždžionių raupai, ši liga nėra nauja. Pirmą kartą jis buvo aptiktas 1958 m., Kaip galima spėti, beždžionėse. Tuo metu žmonėms, dirbusiems su užsikrėtusiais gyvūnais, viskas susitvarkė, užsikrėtimo išvengta. Gydytojai užregistravo pirmąjį žmogaus atvejį tik po 12 metų, 1970 m., vaikui iš Kongo. Iš pradžių įtarimas krito ant raupų, nes simptomai buvo labai panašūs, bet paaiškėjo, kad tai nauja liga – ne tokia sunki, bet vis tiek gana pavojinga. Nuo to laiko beždžionės raupai ir jų sukėlėjas buvo plačiai tiriami. Beždžionių raupų virusas priklauso raupų virusų šeimai (Poxviridae). Artimiausi jo giminaičiai yra natūralūs, karvių raupų ir vakcinų virusai.

Priešingai nei pavadinimas, beždžionės nėra pagrindiniai infekcijos nešiotojai. Mokslininkai mano, kad žmogus gali užsikrėsti įkandus užsikrėtusiam gyvūnui arba palietus jo kailį, kraują ar kitus kūno skysčius. Taip pat virusas gali patekti į organizmą, jei valgote mėsą, kuri nebuvo tinkamai termiškai apdorota. Pagrindiniai nešiotojai yra graužikai – pelės, žiurkės, voverės ir kt.

Mažiau žinoma, kaip ši infekcija plinta nuo žmogaus iki žmogaus. Manoma, kad dažniausiai užsikrečiama oro lašeliais per artimą kontaktą, o ne per kraują ar prisilietimą. Taigi, norint užsikrėsti, kurį laiką reikia būti labai arti paciento.

Užsikrėtus beždžionėmis, kaip ir kitomis infekcijomis, inkubacinis laikotarpis pirmiausia praeina – vidutiniškai 7-14 dienų. Šiuo metu žmogus jaučiasi sveikas, o virusas dauginasi ir per kraują plinta visame kūne.

Tada ateina vadinamasis prodrominis laikotarpis. Yra karščiavimas (galimi ir kiti į gripą panašūs simptomai, iki dusulio). Žmogus jau supranta, kad serga, bet dar nežino kuo. Prodrominis periodas trunka nuo vienos iki 10 dienų, o po jo atsiranda simptomai, kurie labai panašūs į raupus, bet yra švelnesni. Ant odos atsiranda bėrimas papulių (tuberkulų) pavidalu, tada jie virsta pūslelėmis, užpildytomis pūliais. Jiems atsivėrus, jų vietose lieka šašai. Bėrimas pasireiškia keturiomis bangomis ir baigiasi po 2-3 savaičių.

Beždžionių raupai dažniausiai praeina savaime, kaip peršalimas. Dažniausiai reikalingas tik simptominis gydymas. Ir, žinoma, izoliuoti ligonį 21 dienai, kad jis nieko neužkrėstų. Tačiau kai kuriais atvejais, kai liga išsivysto didelės rizikos grupės žmonėms (pavyzdžiui, sergantiems imunodeficitu, atopiniu dermatitu, vaikams iki aštuonerių metų) ir yra sunki, skiriami antivirusiniai vaistai, imunoglobulinai (antikūnai prieš karvių raupų virusą). naudojamas.

Infekcijos sunkumas priklauso nuo įvairių veiksnių. Pavyzdžiui, paskiepyti nuo raupų lengviau toleruoja beždžiones, o imunodeficito ir gretutinėmis ligomis sergantys žmonės turi didesnę komplikacijų riziką. Pavojus didėja eksponentiškai, kai prie viruso prisijungia antrinės bakterinės infekcijos, pneumonija ar dehidratacija.
Gydytojai išskiria dvi beždžionių raupų rūšis (kladus): Centrinės Afrikos (Kongo baseino) ir Vakarų Afrikos. Centrinė Afrika sukelia sunkesnę infekciją, mirtingumas gali siekti 10 proc. Vakarų Afrikos atveju miršta mažiau nei vienas procentas užsikrėtusiųjų. Iki šiol jau nustatyta daugiau nei 2000 pacientų ir tik vienas mirė, todėl mokslininkai mano, kad dėl dabartinio protrūkio kaltas Vakarų Afrikos kladas. Tai yra, tai tik baisių natūralių raupų blyškus šešėlis, bet ir ne „nekenksmingas peršalimas“.

Senas naujas draugas

Taigi, beždžionių raupų virusas mokslininkams ir gydytojams žinomas daugiau nei pusę amžiaus. Iš pradžių ši infekcija buvo nustatyta tik tarp Vakarų Afrikos gyventojų – nuo ​​1970 iki 1986 metų tik 10 atvejų. Tada mokslininkai paskelbė pavojaus signalą. Juos nerimavo klausimas: ar naujas virusas užims laisvą raupų nišą? Tačiau matematinė analizė parodė, kad nerimauti nėra ko: ligos sukėlėjas negali ilgai plisti tarp žmonių, reikia nuolatinių kontaktų su gyvūnais. Be to, tuo metu už Afrikos ribų nebuvo nustatytas nė vienas užsikrėtimo atvejis. Dėl to buvo nuspręsta apsiriboti epidemiologine priežiūra. Beždžionių raupai, išnaikinus raupus, tapo labiausiai paplitusia ortopokso viruso infekcija tarp žmonių, tačiau vis tiek buvo tokia reta, kad niekas į tai nežiūrėjo rimtai.

2003 m. pirmasis protrūkis įvyko už Afrikos ribų. Viskas prasidėjo nuo to, kad į Teksasą (JAV) buvo atvežta 800 mažų gyvūnų iš Ganos. Šioje siuntoje buvo devynios žinduolių rūšys, įskaitant šešias graužikų rūšis. Kai kurie iš šių gyvūnų buvo užsikrėtę, o vėliau buvo laikomi kartu su gyvūnais linksmu pavadinimu „prerijų šuo“. Šios rūšies graužikai yra gana plačiai paplitę JAV ir 2003 m. gegužės 24 d. Viskonsino visuomenės sveikatos administracija gavo pranešimą apie trejų metų mergaitę, kuri karščiavo po to, kai jai įkando prerijų šuo.

Laboratorijoje atlikta analizė atskleidė gramneigiamas bakterijas, todėl gydytojai susirūpino, kad tai gali būti maras ar tuliaremija. Tačiau paaiškėjo, kad tai yra Acinetobacter genties bakterija, kuri į biomedžiagą pateko atsitiktinai. Tada gydytojai manė, kad tai pavienis nežinomos infekcijos atvejis. Tačiau netrukus pradėjo atsirasti naujų pacientų su panašiais simptomais. Daugelis jų taip pat turėjo sąlytį su prerijų šunimis ir kitais graužikais. Laboratorijoje, kurioje buvo tiriama šių pacientų medžiaga, panaudojus elektroninę mikroskopiją, buvo aptikti raupų virusai. Iš viso dėl šio protrūkio susirgo 72 žmonės, tačiau po 2003 m. birželio 22 d. naujų atvejų neužfiksuota.

Kitą kartą sergančiųjų skaičius pradėjo augti nuo 2016 m., tačiau tik Afrikos šalyse, kur beždžionių raupai laikomi endemine liga. Taigi 2017 m. Nigerijoje beždžionių raupais buvo užsikrėtę 80 žmonių. Už Afrikos ribų virusas vėl įsiplieskė jau 2021 m., tačiau nespėjo išplisti. Birželio mėnesį vienas pacientas buvo nustatytas Teksase, o lapkritį – Merilande. Abiem atvejais pacientai buvo keliautojai, grįžę iš Nigerijos. Teksase buvo ištirta 200 žmonių, su kuriais sergantis asmuo bendravo – visi buvo sveiki . Paprasti skaičiavimai rodo, kad beždžionių raupų protrūkis, kurį matome šiandien, yra didžiausias istorijoje ir dar nesibaigė. Tai bent jau kelia susirūpinimą.

Greitai pervardykite!

Medicinoje neretai pasitaiko situacijų, kai ligų pavadinimai ar simptomų kompleksai nėra iki galo tikslūs, bet vis tiek vartojami, nes tai įvyko istoriškai, o prie senojo termino visi pripratę. Tai atsitiko su beždžionėmis: kaip jau supratome, tai nėra tokie beždžionių raupai.

2022 metų birželio 10 dieną įvairių šalių mokslininkai ragino skubiai pakeisti šios infekcijos pavadinimą, nes dabartinis yra „netiklus“, „stigmatizuojantis“ ir „diskriminuojantis“. Beždžionių raupai daugelyje žiniasklaidos priemonių yra vaizduojami kaip afrikiečių „platinama“ liga, nors iš tikrųjų virusas dažniausiai plinta tarp gyvūnų, o žmonės juo suserga atsitiktinai ir ne taip dažnai.

Panaši situacija buvo ir su Covid-19 pandemija. Nauji koronaviruso variantai buvo pavadinti šalių ir regionų, kuriuose jie pirmą kartą buvo nustatyti, vardu – pavyzdžiui, „Uhanas“, „Indijos“. Dėl to paniškai buvo įvesti draudimai keliauti į užsienį ir kiti apribojimai. Nusprendę taisyti situaciją, Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai naujas atmainas pradėjo vadinti graikiškos abėcėlės raidėmis. Šį kartą PSO taip pat nusprendė susitikti su mokslininkais pusiaukelėje. Netrukus beždžionių raupų virusas ir jo sukeliama liga turės naują pavadinimą.

Ar įmanoma apsisaugoti?

Banalios kovos su epidemija priemonės padeda apriboti beždžionių raupų plitimą. Ši liga, skirtingai nei Covid-19, sukelia ryškius, gerai atpažįstamus simptomus ir neplinta taip greitai. Paprastai užsikrėtusį žmogų galima greitai izoliuoti ir atsekti visus jo kontaktus. Ekspertai mano, kad viruso įvežimo į Rusiją tikimybė yra maža. Dabar šalies bendravimas su valstybėmis, kuriose buvo aptikta beždžionėraupių, yra ribota, o pasienyje sustiprinta sanitarinė kontrolė.

Specifinės vakcinos nuo šios infekcijos nėra, tačiau skiepai nuo raupų padeda apsisaugoti nuo jos. Jo veiksmingumas nuo beždžionių raupų siekia 85 proc. Tokia vakcinacija Rusijoje buvo skirta visiems vaikams iki 1982 m. Tada poreikis dingo, nes virusas buvo pašalintas. Tačiau prireikus imunizaciją galima atnaujinti: beveik kiekvienoje šalyje yra vakcinų atsargų.

„Rostec State Corporation“ Nacimbio holdingo įmonės labai prisidėjo prie pergalės prieš raupus Rusijoje ir visame pasaulyje. Pavyzdžiui, NPO Virion (NPO Microgen, priklausanti Nacimbio holdingui) vis dar yra vienintelė įmonė Rusijoje, gaminanti vakciną nuo raupų. Būtent čia buvo įvaldyta unikali vakcinos nuo raupų gamybos džiovinant technologija. Iki 1954 m. vakcina nuo raupų iš tikrųjų buvo gaminama laboratoriniu metodu skysta forma. Tomske mokslininkams pavyko įvaldyti liofilizavimo technologiją ir organizuoti liofilizuotos vakcinos gamybą, kuri yra būtina atogrąžų klimato šalių, kuriose skysto preparato aktyvumas sparčiai mažėjo, imunizacijai.

SSRS padovanojo PSO milijonus dozių tokios vakcinos nuo raupų. Vykdydama kovos su liga visame pasaulyje kampaniją, mūsų šalis kasmet išsiunčia daugiau nei 140 milijonų vakcinos nuo raupų dozių į epidemijoms linkusius regionus, iš kurių beveik pusė buvo pagaminta dabartinio NPO Microgen filialo NPO Virion gamybos vietoje.

2006 m. NPO Virion darbuotojai sukūrė naują vakciną nuo raupų OspaVir (inaktyvuota vakcina nuo raupų), skirtą pirminei kombinuotai vakcinacijai nuo raupų. Ospavir vakcina yra pagrįsta odos vakcinos viruso (L-IVV padermės) gavimo technologija, vėliau jį inaktyvuojant gama spinduliuote.

Tokia vakcina skiepijami asmenys, kurie anksčiau nebuvo skiepyti raupų vakcina arba buvo skiepyti labai ilgą laiką, taip pat asmenys, kurių sveikata (susilpnėjusi imuninė sistema, kuriems atlikta organų transplantacija, sergantys vėžiu) ir sunkios lėtinės ligos). Naujoji vakcina sukuria dirvožemio imunitetą vėlesniam gyvo vakcinos viruso įvedimui.

Šiandien „Nacimbio“ įmonės pajėgumai leidžia pagaminti apie 10 milijonų vakcinos dozių per metus ir, atsižvelgiant į 10-12 mėnesių gamybos ciklą, prireikus gali būti padidintos.

Apibendrinant galima su tam tikru tikrumo laipsniu pastebėti, kad į koronaviruso laikus panašių užraktų dėl beždžionių raupų laukti neverta. Ir net jei infekcija pradeda sparčiai plisti, gydytojai visame pasaulyje.

Daugiau nei 13 milijonų asmeninių metų stebint 153 848 COVID-19 išgyvenusius žmones ir palyginus su beveik 12 milijonų kontrolinių asmenų, paaiškėjo, kad praėjus mėnesiui po užsikrėtimo koronavirusu tokiems pacientams kyla didesnė psichikos sutrikimų rizika.

Amerikiečių mokslininkų komanda iš Virdžinijos klinikinės epidemiologijos centro, Sent Luiso universiteto, Sent Luiso veteranų tyrimų ir švietimo fondo ir Vašingtono universiteto patvirtino, kad Covid-19 bent metus nuo užsikrėtimo koronavirusu momento yra susijęs. su padidėjusia psichikos sutrikimų, kuriems būdinga depresija, nerimas, miego sutrikimai ir medžiagų vartojimas, rizika. Analizės rezultatai skelbiami žurnale BMJ.

Kai kuriuose ankstesniuose tyrimuose jau buvo pranešta , kad pacientai, išgyvenę ūmią koronaviruso infekcijų (sukelia ne tik SARS-CoV-2, bet ir SARS bei MERS) stadiją, turi tam tikrų įprastų psichikos sutrikimų ir gali patirti nerimą bei depresiją, tačiau mokslininkai to nepadarė. analizuoti ilgalaikį poveikį ir neatliko išsamaus vertinimo.

Naujojo darbo autoriai paėmė duomenis iš JAV veteranų reikalų departamento nacionalinių duomenų bazių ir jais remdamiesi sudarė 153 848 Covid-19 sergančių asmenų grupę nuo 2020 m. kovo iki 2021 m. sausio mėn. Dažniausiai tai buvo baltieji vyrai, vyresni nei 60 metų.

Jie buvo suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kuriems nereikėjo hospitalizuoti (132 852 žmonės), ir tuos, kurie buvo paguldyti į ligoninę dėl ūmios Covid-19 fazės (20 996). Kontrolinės grupės buvo dvi: pirmoje – 5 637 840 asmenų, nesusidūrusių su koronavirusu, antroje („istorinėje”) – 5 859 251 asmuo, apie kurią informacija buvo renkama 2017-2019 m., tai yra prieš pandemiją. Be to, ištyrėme duomenis apie 72 207 žmones, sirgusius sezoniniu gripu nuo 2017 m. spalio mėn. iki 2020 m. vasario mėn. pabaigos (11 924 pacientai buvo hospitalizuoti). 

Kiekvienos psichikos sveikatos baigties (įskaitant gydytojo paskirtus vaistus) dažnis buvo įvertintas praėjus 30 dienų po to, kai buvo nustatytas teigiamas COVID-19 testas. Dalyviai per dvejus metus iki stebėjimo pradžios neturėjo ligų, su kuriomis vėliau susidūrė. Tyrėjai taip pat atsižvelgė į amžių, rasę, lytį, kūno masės indeksą, blogus įpročius (rūkymą), gretutines ligas, sistolinį ir diastolinį kraujospūdį. 

Paaiškėjo, kad lyginant su tais, kurie išvengė užsikrėtimo SARS-CoV-2, žmonėms, pasveikusiems nuo COVID-19, nerimo sutrikimų rizika padidėjo 1,35 karto, o tai prilygsta 11 papildomų atvejų 1000 žmonių per metus; depresiniai sutrikimai – 1,39 karto (našta – 15,12 1000 žmonių po metų), adaptacijos ir streso sutrikimai – 1,38 karto (13,29 iš 1000 žmonių).

Jie taip pat dažniau vartojo antidepresantus (1,55 karto didesnė tikimybė, našta 21,59 iš 1000 žmonių po metų) ir benzodiazepinų trankviliantus (1,65 karto didesnė rizika, našta 10,46 iš 1000 žmonių). Šiems pacientams buvo 1,76 karto didesnė tikimybė, kad jiems buvo paskirti opioidai, todėl jiems 1,34 karto didesnė tikimybė turėti sutrikimų dėl jų vartojimo.

Tie, kurie užsikrėtė SARS-CoV-2, 1,24 karto dažniau vartojo nelegalias medžiagas. Rizika susidurti su ligomis, susijusiomis su piktnaudžiavimu alkoholiu, padidėjo 1,29 karto, o dėl raminamųjų ar migdomųjų – 1,40 karto. Covid-19 išgyvenusiems žmonėms taip pat buvo didesnė kognityvinio susilpnėjimo (1,80 karto didesnė tikimybė, 10,75 našta iš 1 000 žmonių po metų) ir miego sutrikimų (1,41 karto, 23,80 našta iš 1 000 žmonių).

„ Tirtų rezultatų rizika padidėjo net tiems asmenims, kurie nebuvo paguldyti į ligoninę. Tačiau jie buvo didžiausi pacientams, kuriems reikėjo hospitalizuoti. <…> Žmonės, paguldyti į ligoninę dėl Covid-19, parodė didesnę netyčinių psichikos sveikatos pasekmių tikimybę, nei tie, kurie buvo paguldyti į ligoninę dėl bet kokios kitos priežasties. <…> Rezultatai atitiko palyginimo su „istorine“ kontroline grupe (prieš pandemiją – apytiksliai red.) rezultatus“, – pažymi mokslininkai. Taip pat įrodyta, kad išgyvenusiems Covid-19 psichikos sutrikimų rizika yra didesnė nei tiems, kurie sirgo sezoniniu gripu.

Tai yra stebėjimo tyrimas, todėl neįmanoma nustatyti koronaviruso ryšio su aukščiau nurodytomis sąlygomis priežasties. Tačiau, anot autorių, jų rezultatai yra patikimi ir patvirtina, kad ūmią koronavirusinės infekcijos fazę išgyvenę pacientai gali susirgti psichikos ligomis.

Švedijos ir Suomijos mokslininkai palygino galimą didelio ir žemo estrogenų kiekio poveikį koronavirusinės ligos sunkumui.

Pasak mokslininkų iš Umeo universiteto ir Geteborgo universitetų Švedijoje, taip pat Helsinkio universiteto ir Helsinkio universitetinės ligoninės, mažas estrogenų kiekis gali būti susijęs su padidėjusia vyresnio amžiaus moterų mirties nuo koronaviruso infekcijos rizika. Suomijoje. Jų tyrimai paskelbti žurnale BMJ Open.

Beveik nuo pat pandemijos pradžios tapo aišku , kad vyras yra vienas iš Covid-19 rizikos veiksnių, o moterys, nors ir neapsaugotos nuo infekcijos, rečiau patiria neigiamų pasekmių. Tai reiškia, kad tarp lyčių yra biologinių skirtumų, susijusių su jautrumu sunkiai ligos formai. Ir tam tikru mastu, pasak mokslininkų, už tai yra atsakingas estrogenas – tiksliau estrogenai kaip steroidinių lytinių hormonų poklasis, kurį didžiąją dalį gamina kiaušidžių folikulinis aparatas. Estrogenas, skirtingai nei testosteronas , sumažina svarbių baltymų, tokių kaip ACE2 membranos fermentas ir TMPRSS2 proteazė, kurie padeda SARS-CoV-2 patekti į ląstelę, reguliavimą.

Naujojo darbo autorių teigimu, didžioji dalis pacienčių, sergančių krūties vėžiu – dažniausiai moterų vėžiu pasaulyje – turi estrogenų receptoriams teigiamus navikus, todėl, siekiant išvengti pasikartojimo, joms skiriama adjuvantinė endokrininė terapija. po operacijos. Dėl to sumažėja estrogeno kiekis organizme. Tuo pačiu metu estrogenų lygis didėja moterims, vartojančioms menopauzės hormonų terapiją, siekiant palengvinti menstruacinio ciklo nutraukimo simptomus. 

Būtent į tokių švedų pacientų duomenis mokslininkai sutelkė dėmesį. Jie išanalizavo priešingą endokrininės terapijos poveikį ir patikrino hipotezę, kad padidėjęs estrogenų kiekis apsaugo nuo mirties dėl Covid-19.

Nuo 2020 m. vasario pradžios iki rugsėjo vidurio Švedijoje koronavirusas buvo diagnozuotas 49 853 moterims, iš jų 16 693 buvo nuo 50 iki 80 metų amžiaus. Imtyje buvo 14 685 moterys: 227 (2%, pirma grupė) anksčiau buvo diagnozuotas krūties vėžys ir vartojo estrogenų receptorius slopinančius vaistus; dar 2535 (17%, 2 grupė), atvirkščiai, buvo paskirta pakaitinė hormonų terapija, siekiant padidinti estrogenų kiekį ir palengvinti menopauzės simptomus. Kontrolinę grupę sudarė 11 923 (81 %) moterys, kurioms nebuvo skirtas gydymas estrogenais.

„Farmacinis sisteminio estrogeno kiekio sumažinimas padidino mirties nuo COVID-19 riziką pirmoje grupėje 2,35 karto, tačiau pakoregavus papildomus veiksnius (amžių, metines pajamas, išsilavinimo lygį ir gretutines ligas. – apytiksliai red. ) asociacija nustojo būti prasminga. Įdomu tai, kad padidėjęs sisteminis estrogenų kiekis sumažino mirties nuo koronaviruso tikimybę 0,45 karto, šis skaičius išliko reikšmingas net ir kontroliuojant kitus veiksnius “, – rašo mokslininkai.

Iš pirmosios grupės tyrimo metu mirė 23 moterys (10,1 proc.), iš antrosios – 54 (2,1 proc.), iš kontrolinės – 546 (4,6 proc.). Vidutinis mirusiųjų amžius – 73,2 metų. Tikimasi, kad tai buvo siejama su mirties nuo koronavirusinės infekcijos rizika: papildomi metai padidino tikimybę 1,15 karto. Kiekviena gretutinė liga lėmė šio rodiklio padidėjimą 13%. Moterys, turinčios mažiausias namų ūkio pajamas, turėjo beveik tris kartus didesnę tikimybę neišgyventi nuo COVID-19 nei tos, kurios gauna didžiausias pajamas.

Kadangi tyrimas buvo stebimas, neįmanoma nustatyti tikslios priežasties, kodėl estrogenai turi įtakos mirties nuo koronaviruso rizikai. Taip pat mokslininkai neatsižvelgė į duomenis apie tikslias vaistų dozes, kūno svorį, žalingus įpročius, o moterų iš pirmosios grupės buvo palyginti nedaug.

Tačiau darbo autoriai mano, kad jiems pavyko patvirtinti ryšį tarp estrogenų kiekio ir galimybių pasveikti užsikrėtus SARS-CoV-2. „Todėl estrogenų kiekį didinantys vaistai gali atlikti svarbų vaidmenį terapijoje, kuria siekiama sumažinti COVID-19 sunkumą moterims po menopauzės, ir jie turėtų būti tiriami atsitiktinių imčių kontroliuojamuose tyrimuose“, – padarė išvadą jie.